Gegužės 16-17 d. Alytaus dailės mokykloje vyko performansų dienos.
Mokykloje bei jos teritorijos erdvėse vyko mokinių performansų
pasirodymai. Siūlome pasižiūrėti dvi laidas – pirmąją ir antrąją.
Kaip pasakoja Ramūnas Jaras, Alytaus dailės mokykloje dėstantis performanso dalyką, ši meno rūšis turi ilgą ir gilią istoriją. „Yra įtarimų, kad pirmąjį performansą atliko Leonardas da Vinči, bet čia kaip su opera – formaliai tuo metu ji dar neegzistavo, bet tą patį L. da Vinči veiksmą, kuris vadinosi „Puota danguje“, istorikai laiko ir operos šaknimis, o mes, performeriai, priskiriame performansui. Čia, aišku, galima ginčytis. Neabejotinas dalykas yra tas, kad 20 a. pr. futuristų veiksmai jau laikomi performanso suklestėjimu“, – pasakoja R. Jaras.
„Teoriškai performansą galima kildinti ir iš Leonardo da Vinčio laikų – yra išlikę duomenų apie jo pasirodymą su visais performansui būdingais elementais, tokiais kaip teatro elementai, judančios dekoracijos (tuo metu teatrui tai buvo nebūdinga), kurios veikė kaip atskiri asmenys, bei apšvietimas (elektros nebuvo, naudoti deglai) ir judanti arklio skulptūra. Futuristai savo veiksmų performansu nevadino, jie naudojo kitą terminą, kurį versčiau kaip trumpukus. Būtent futuristai, bandydami griauti tradicinį teatro, šokio ir meno apskritai suvokimą, sukūrė visiškai naują dalyką – performansą“, – tęsia R. Jaras.
„Iš pradžių performansas buvo visiškai žmonėms nesuprantamas. Nors tiesa ta, kad nuo futuristų laikų nedaug kas tepasikeitė – žmonės ir šiandien piktinasi performansais ir laiko tai pasityčiojimu iš „tikrojo“ meno. Tam tikrą pripažinimą performansas pasaulyje įgijo maždaug 1970-aisiais, kai muziejai ir galerijos, prieš kuriuos performeriai protestavo, atvėrė duris naujiems vėjams. Galbūt paradoksalu, kad performeriai, protestavę prieš tradicinį galerinį meną, šiandien savo pasirodymus rengia tose pačiose galerijose. Tiesa, kad performansas kaip savarankiška meno rūšis institucionalizavosi, bet jis tikrai nestovi vietoje. Dabar Lietuvoje mes matom situaciją, kurią Vakarai išgyveno dar 20 a. paskutiniais dešimtmečiais – publika atmeta tokį meną, jie galvoja, kad tai tiesiog nesąmonė. Iš esmės dėl to kaltas sovietmetis, kuomet teturėjome vieną meno rūšį – socrealizmą, ir niekas daugiau mums leidžiama nebuvo. Neturėjome stilių įvairovės, tuo metu kunkuliavusios Vakaruose – siurrealizmo, kubizmo ir t. t., laisvas menas vangiai brovėsi kelią ir atgavus laisvę. Ir šiandien garbiname M. K. Čiulionį ir, mano manymu, nepelnytai nuvertiname Joną Meką ar Jurgį Mačiūną“, – baigia R. Jaras.
Ką apie naują išraiškos būdą mano jaunimas? „Pirmiausia, daryti performansą yra tiesiog smagu. Norėjome, kad būtų linksma, ir tiek, į jokius filosofavimus nesileidžiame“, – pasakojo performansą „Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“ sukūrę S. Jaruševičiūtė, R. Batiuškaitė, M. Krikščiūnaitė ir T. Jaruševičius.
I. Gudzinevičiūtė, sukūrusi net keletą performansų, sakė: „Man tiesiog patinka obuoliai, todėl kilo mintis padaryti tokį performansą. „Cyp cyp“ irgi gimė kaip pakvailiojimas. Žiūriu į tai žaismingai ir per daug nesureikšminu“.
„Pirmiausia, daryti performansą yra tiesiog smagu. Ką juo norėjau pasakyti? Iš knygų į sąsiuvinius nurašiau citatas, kurias „užvakavau“ ateities kartoms – galbūt po daug metų kas nors jas ras ir visa tai perskaitys. Norėjau tiesiog parodyti, kaip svarbu yra mokytis“, – sakė R. Koščejevaitė, pristačiusi performansą pavadinimu „Ateities kartoms“.
S. Špokaitė po savo sukurto performanso „Menininkai“ sakė, kad ją įkvėpė teatro judėjimo „No Theatre“ spektaklis-provokacija „Mr.Fluxus, arba Šarlatanai“, kur simboliniam J. Mačiūnui perduriamas plautis ir iškabinama akis. „Mane sužavėjo tai, kad performansas pats savaime buvo beprasmis be vėliau paaiškinto konteksto. Aš pabandžiau padaryti panašiai – parašiau trumpą istoriją apie menininkus, tiksliau pseudomenininkus, kurie dedasi tuo, kuo nėra, ir todėl aš juos simboliškai mušu. Tas mušimas nebuvo kažkoks pykčio demonstravimas, iš tiesų man įdomios šiek tiek drastiškesnės raiškos formos, man įdomu šokiruoti žiūrovus“, – pasakojo S. Špokaitė.
Kaip pasakoja Ramūnas Jaras, Alytaus dailės mokykloje dėstantis performanso dalyką, ši meno rūšis turi ilgą ir gilią istoriją. „Yra įtarimų, kad pirmąjį performansą atliko Leonardas da Vinči, bet čia kaip su opera – formaliai tuo metu ji dar neegzistavo, bet tą patį L. da Vinči veiksmą, kuris vadinosi „Puota danguje“, istorikai laiko ir operos šaknimis, o mes, performeriai, priskiriame performansui. Čia, aišku, galima ginčytis. Neabejotinas dalykas yra tas, kad 20 a. pr. futuristų veiksmai jau laikomi performanso suklestėjimu“, – pasakoja R. Jaras.
„Teoriškai performansą galima kildinti ir iš Leonardo da Vinčio laikų – yra išlikę duomenų apie jo pasirodymą su visais performansui būdingais elementais, tokiais kaip teatro elementai, judančios dekoracijos (tuo metu teatrui tai buvo nebūdinga), kurios veikė kaip atskiri asmenys, bei apšvietimas (elektros nebuvo, naudoti deglai) ir judanti arklio skulptūra. Futuristai savo veiksmų performansu nevadino, jie naudojo kitą terminą, kurį versčiau kaip trumpukus. Būtent futuristai, bandydami griauti tradicinį teatro, šokio ir meno apskritai suvokimą, sukūrė visiškai naują dalyką – performansą“, – tęsia R. Jaras.
„Iš pradžių performansas buvo visiškai žmonėms nesuprantamas. Nors tiesa ta, kad nuo futuristų laikų nedaug kas tepasikeitė – žmonės ir šiandien piktinasi performansais ir laiko tai pasityčiojimu iš „tikrojo“ meno. Tam tikrą pripažinimą performansas pasaulyje įgijo maždaug 1970-aisiais, kai muziejai ir galerijos, prieš kuriuos performeriai protestavo, atvėrė duris naujiems vėjams. Galbūt paradoksalu, kad performeriai, protestavę prieš tradicinį galerinį meną, šiandien savo pasirodymus rengia tose pačiose galerijose. Tiesa, kad performansas kaip savarankiška meno rūšis institucionalizavosi, bet jis tikrai nestovi vietoje. Dabar Lietuvoje mes matom situaciją, kurią Vakarai išgyveno dar 20 a. paskutiniais dešimtmečiais – publika atmeta tokį meną, jie galvoja, kad tai tiesiog nesąmonė. Iš esmės dėl to kaltas sovietmetis, kuomet teturėjome vieną meno rūšį – socrealizmą, ir niekas daugiau mums leidžiama nebuvo. Neturėjome stilių įvairovės, tuo metu kunkuliavusios Vakaruose – siurrealizmo, kubizmo ir t. t., laisvas menas vangiai brovėsi kelią ir atgavus laisvę. Ir šiandien garbiname M. K. Čiulionį ir, mano manymu, nepelnytai nuvertiname Joną Meką ar Jurgį Mačiūną“, – baigia R. Jaras.
Ką apie naują išraiškos būdą mano jaunimas? „Pirmiausia, daryti performansą yra tiesiog smagu. Norėjome, kad būtų linksma, ir tiek, į jokius filosofavimus nesileidžiame“, – pasakojo performansą „Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“ sukūrę S. Jaruševičiūtė, R. Batiuškaitė, M. Krikščiūnaitė ir T. Jaruševičius.
I. Gudzinevičiūtė, sukūrusi net keletą performansų, sakė: „Man tiesiog patinka obuoliai, todėl kilo mintis padaryti tokį performansą. „Cyp cyp“ irgi gimė kaip pakvailiojimas. Žiūriu į tai žaismingai ir per daug nesureikšminu“.
„Pirmiausia, daryti performansą yra tiesiog smagu. Ką juo norėjau pasakyti? Iš knygų į sąsiuvinius nurašiau citatas, kurias „užvakavau“ ateities kartoms – galbūt po daug metų kas nors jas ras ir visa tai perskaitys. Norėjau tiesiog parodyti, kaip svarbu yra mokytis“, – sakė R. Koščejevaitė, pristačiusi performansą pavadinimu „Ateities kartoms“.
S. Špokaitė po savo sukurto performanso „Menininkai“ sakė, kad ją įkvėpė teatro judėjimo „No Theatre“ spektaklis-provokacija „Mr.Fluxus, arba Šarlatanai“, kur simboliniam J. Mačiūnui perduriamas plautis ir iškabinama akis. „Mane sužavėjo tai, kad performansas pats savaime buvo beprasmis be vėliau paaiškinto konteksto. Aš pabandžiau padaryti panašiai – parašiau trumpą istoriją apie menininkus, tiksliau pseudomenininkus, kurie dedasi tuo, kuo nėra, ir todėl aš juos simboliškai mušu. Tas mušimas nebuvo kažkoks pykčio demonstravimas, iš tiesų man įdomios šiek tiek drastiškesnės raiškos formos, man įdomu šokiruoti žiūrovus“, – pasakojo S. Špokaitė.
„Lady Gaga“ (S. Ališkevičiūtė, I. Gudzinevičiūtė)
„Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“ (S. Jaruševičiūtė, R. Batiuškaitė, M. Krikščiūnaitė, T. Jaruševičius)
„Cyp cyp“ (I. Gudzinevičiūtė)
„Ateities kartoms“ (R. Koščejevaitė)
„Obuoliai“ (I. Gudzinevičiūtė)
„Menininkai“ (S. Špokaitė)
„samyglaV“ (T. Aurylaitė, E. Žvaliauskaitė)
Zenekos nuotraukos
Projektą finansuoja:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą